Artėjant šiltajam metų laikui individualių namų savininkai vis dažniau susimąsto apie gerbūvio darbus. Bene sudėtingiausias inžinerine prasme darbas kieme – trinkelių klojimas. Nors tai, atrodytų, gana nesudėtingas darbas, patyrę meistrai teigia, neretai sulaukiantys pagalbos skambučių, kai jau reikia taisyti savamokslių padarytas klaidas.
Pagaili sluoksnių „sumuštiniui“
Didžiausia klaida, kurią įrengdami trinkelėmis klotą aikštelę ar takus daro nepatyrę trinkelių klojėjai yra prastai parengtas pagrindas. Dažniausia tai susiję su taupymu dedant, taip vadinamo, „sumuštinio“ sluoksnius arba pasirenkant netinkamas medžiagas. „Pirmiausia, kas daroma blogai, tai pagailima medžiagų ir galvojama, kad galima išsisukti ir plonesniais pagrindo sluoksniais. Antra, naudojamos pigesnės, tačiau prastesnės medžiagos. Pavyzdžiui, kartais vietoj dolomito skaldos taupumo sumetimais naudojamas nesertifikuotas, neaiškios kokybės betonas“, – teigia meistras Andrius Šapas.
Ruošiant pamatą trinkelių dangai pirmiausia reikia atsižvelgti, koks yra dugnas, ant kurio reikės kurti pagrindą. Jei dugnas yra molinis, prieš pilant žvyro sluoksnį privalu dugną padengti maždaug 10 centimetrų storio vibruojamo smėlio sluoksniu. Įvairiais vertinimais, trinkelių pamatui reikalingas skirtingas žvyro sluoksnis. Paprastai patariama kloti nemažiau kaip 20 centimetrų stambaus karjerinio, kelinio žvyro, naudojamo kelių tiesimo darbams. Tačiau kai kurie specialistai rekomenduoja dėti apie 30 centimetrų sluoksnį, kiti nesivaržo pasiūlyti ir 35 centimetrų žvyro sluoksnį. Be jokios abejonės, kuo storesnis sluoksnis, tuo pagrindas tvirtesnis.
Ant žvyro sluoksnio privalu dėti dolomito skaldos sluoksnį. Kiek skaldos pilti, priklauso nuo trinkelių dangos paskirties. Jei tai pėsčiųjų takas ar vieta kieme, kuria vaikščios žmonės, pakanka apie 5–7 centimetrų skaldos sluoksnio. Tačiau jei tai aikštelė, kuria nuolat važinės ar bus statomi automobiliai, patartina netaupyti ir pažerti 12-15 centimetrų dolomito skaldos.
Paskutinis sluoksnis – atsijos. Jų sluoksnis turėtų būti nedidesnis kaip 4 centimetrai. Jei nepavyksta suderinti trinkelių aukščio su bortelių aukščiu, reikėtų dėti ne didesnį atsijų, bet didesnį skaldos sluoksnį.
„Pastebėčiau, kad būna tokių vietų, kur gruntas yra visiškai nestabilus, tuomet reikia dėti papildomas pastangas, imtis kitokių sprendimų, pavyzdžiui, armavimo, kad pagrindas būtų pakankamai tvirtas trinkelių dangai“, – pastebi meistras Edvinas Jasas.
Klysta tankindami
Tačiau net ir stropiai išmatavus visus trinkelių dangai reikalingo pagrindo sluoksnius ir jų storius, reikėtų nepamiršti, kad nemažiau svarbu ir taisyklingas jų sutankinimas. Dažna nepatyrusių meistrų ar kiemo šeimininkų klaida ta, kad per mažai laiko skiriama kiekvieno sluoksnio sutankinimui. Blogai sutankinus gruntą pamažu pastebima, kad ištisos atkarpos ima smigti.
Nemažiau dėmesio reikėtų skirti ir nuolydžiams ir vandens nutekėjimo sistemoms, kad ant trinkelių dangos nestovėtų vanduo. Jei danga yra lygioje vietoje, paprastai nuolydis skaičiuojamas santykiu „1=1“. Tai yra, 1 metras dangos lygus 1 centimetrui nuolydžio. Tiesa, kai reljefas sudėtingesnis ir reikalingi sudėtingesni skaičiavimai, patartina konsultuotis su specialistais.
„Visi darbai reikalauja specialisto rankos. Tik Lietuvoje mes visi visko specialistai. Kartais gauname pagalbos skambučių, kad kažkas darė ir nepavyko, tad reikia taisyti klaidą. Dažnai viską reikia tiesiog perdaryti iš naujo, tad jei tai nėra mūsų statytas objektas, paprasčiausiai atsisakome“, – tikina E. Jasas.
Šaltinis: http://www.manonamai.lt